Vasarą žvilgsnis nukrypsta link Pamario pusės, kur traukia turistų būriai ir kraštas, tris sezonus buvęs periferija, tampa vasaros centru. Visgi lietuvninkų kraštas turi kur kas daugiau nei įprastus maršrutus. Kintuose jau nuo 2009 metų aktyviai ir nuosekliai veikia „Kintai Arts“ – profesionalaus meno, rezidencijų, amatų ir edukacijos sferose veikianti ne pelno siekianti organizacija. „Kintai Arts“ aktualizuoja Pamario kultūrą, užsiima architektūros objektų išsaugojimu, senovinių laivų statyba, vėtrungių gamyba, organizuoja menininkų rezidenciją ir tarptautinį Kintų muzikos festivalį. Šiame interviu kalbamės su „Kintai Arts“ įkūrėja Audra Juodeškiene, kviečiančia Kintus ir Pamario kraštą tyrinėti ir jame kurti visus metus.  

Agnė Sadauskaitė: Papasakokite, kas suteikė impulsą „Kintai Arts“ atsiradimui?

Audra Juodeškienė: Gimiau ir užaugau Kintuose ir po daug metų gyvenimo Kaune ir Vilniuje sugrįžau atgal. Mirus tėveliams liko sodyba, kurioje augau, joje vasarodavo mano vaikai, gyveno mano tėvai ir seneliai. Kadangi labai mylime šią vietą, buvo aišku, kad autentiškos šimtametės sodybos nenorime parduoti ir pradėjome ją tvarkyti. Betvarkydami kartu su šeima ir ypač sūnumi Laurynu sugalvojome projektą – Kintų miestelyje įkurti Sporto, aktyvaus laisvalaikio ir kultūros centrą. Pirmą savo projektą parašėme Žemės ūkio ministerijai, surašėme visus dalykus, kuriuos norėjome nuveikti, nuo jėgų aitvarų sporto iki klojimo teatro spektaklių. Mums buvo pasakyta, kad tiek daug, kiek prirašėme, žmonės tiesiog negali padaryti vieno projekto metu, tačiau mums, atrodo, pavyko.

A.S.: Išsikėlėte ambicingus planus.

A. J.: Taip. Šį projektą rašėme 2009 metais. Visąlaik dirbome nuosekliai, tvarkėme ne tik sodybą, bet ir šalia esančią aplinką. Tuo pat metu dirbau (ir tebedirbu) tarptautinėje farmacijos kompanijoje, skraidydavau po įvairias šalis, parsiveždavau daug idėjų kaip Kintai gali atrodyti, kaip reiktų miestelį sutvarkyti, išvalyti, pagražinti. Pradėjome veiklas kartu su bendruomene. Minėtą projektą įgyvendindami turėjome tarytum starto žaidimo aikštelę. Vėliau sūnus aktyviai rašė tarptautinius projektus į Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūrą, kelis įgyvendinome – pastatėme istorinį laivą, gaminome vėtrunges, Kintuose apsilankydavo kitų šalių studentai. Taip pat rengėme klojimo teatro spektaklius senojoje Kiminių sodybos daržinėje ir tuomet suvirpėjo širdis, nes pamačiau, kad Kintuose tikrai yra niša kultūriniams renginiams – didelėje daržinėje trūko vietos, į ją tilpo tik dalis susirinkusių. Kartą pakvietėme Klaipėdos fakulteto studentus, kurie parodė spektaklį apie Lietuvninkų vestuves, mane labai palietė to krašto vestuvių papročiai ir ypač rūbai. To įkvėpti, mes su vyru surengėme savo antras vestuves po trisdešimties metų santuokos, laikydamiesi šišioniškių tradicijų bei pakviesdami visą miestelį į mūsų senąją Kiminių sodybą.

Taip pat visada siekėme, kad vietos žmogus nebūtų kaip „tarnas“ atvykstantiems žmonėms, o galėtų būti kartu su jais, kad taptų dalimi viso to, kas vyksta miestelyje. Tarkim, kalbėjimasis su menininkais ne parodų salėje, o prie pietų stalo ar kavos puodelio, vakaronės po koncertų mūsų sodyboje arba Meno rezidencijos patalpose. Kintiškiai mato menininkus, važinėjančius dviračiais po teritoriją, juos labai saugo, myli, visi žino kas kur nuėjo. Bendruomenė neturi kentėti nuo atvykstančių žmonių invazijos, nes tik tokiame taikiame sambūvyje galima judėti toliau, teisingai pasirinkti vystymosi kryptis, planingai projektuoti augančią infrastruktūrą.

A.S.: Savo misijoje nurodote tokius svarbius dalykus kaip Pamario krašto materialaus ir nematerialaus kultūros ir gamtos paveldo vystymą, aktualizavimą ir tyrimą. Kokiomis pagrindinėmis veiklomis įgyvendinate šiuos tikslus?

A.J.: Pirmiausia siekiame aktualizuoti ir išsaugoti nematerialųjį paveldą. Pradėjome nuo laivadirbystės ir vėtrungių gamybos, esame vieni iš nedaugelio turinčių Vėtrungių gamybos amatininkų sertifikatą. Esame pastatę du savo istorinius laivus ir glaudžios partnerystės su SBA koncernu metu inicijavome trečio istorinio medinio laivo pastatymą. Dar vienas laivas buvo pastatytas per INTERREG projektą Kuršių Nerijos regioninio parko Kaliningrado srities dalyje. Mūsų tiksluose yra numatytos dar vieno laivo statybos, kad kiekviena žvejybos rūšis būtų atspindėta tai atitinkančiu senoviniu laivu, kurie plaukioja, dalyvauja istorinių laivų regatose ir reprezentuoja mūsų krašto paveldą. Vėtrungės buvo vystomos projektuose su Europos šalimis, Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriumi. Dabar taip pat gaminame pagal užsakymus tikro dydžio vėtrunges, vedame edukacines programas, įsigijome įrangą vėtrungių gamybai iš medžio.

Daug jėgų skiriame architektūrinio paveldo išsaugojimui ir autentiškos aplinkos puoselėjimui. Tik dėl to, kad Kintuose vyko muzikos festivalis, buvo gautos lėšos Didžiosios Bažnyčios išorės restauracijai, dabar planuojame restauruoti daržinę, kuri taip pat priklauso liuteronų evangelikų bendruomenei. Mūsų Meno rezidencijos pastatas, statytas prieš daugiau nei šimtą metų kaip miestelio rotušė, yra sutvarkytas iš vidaus INTERREG projekto metu, jo duris atvėrėme visuomenei. Beveik visi Kintų gyventojai yra šiame pastate lankę mokyklą nuo pokario iki 70-ųjų metų, o dabar šis pastatas tarnauja tarptautinėms menininkų rezidencijoms, paveikslų galerijai, amatų centro veiklai, susitikimams, knygų pristatymams, o atsiradus poreikiui galėtų atlikti ir miestelio rotušės funkcijas.

Taip pat nuolatos užsiimame etnografinio maisto populiarinimu, kuomet šišioniškių, šio krašto gyventojų, patiekalais – žuvimi, pyragais, gira, sūriais, vaišiname  atlikėjus ir menininkus, atvykusius į Kintus. Ši etno maisto paveldo linija yra labai aktuali, tačiau mes patys maisto negaminame, bet tikimės, kad įgyvendinus „Kultūros skūnės“ projektą, šia veikla užsiims bendruomenės žmonės.

Kartu su keletu partnerių iš Vakarų Europos valstybių, esame pateikę paraišką „Creative Europe“ finansavimui gauti ir pradėti vietovės mokslinius tyrimus. Tai daugiausia susiję su tvarumu, pritaikomumu, klausimais, ką būtų galima daryti su atsinaujinančiais resursais, kaip tai padėtų gyventojams. Istoriniu požiūriu siekiame išstudijuoti Antrojo pasaulinio karo lūžį, vietinių gyventojų atsitraukimą, identiteto temas, apie kurias šiandien Mažojoje Lietuvoje yra kalbama nepakankamai. Ar visi supranta kur gyvena, kokios šio krašto tradicijos, identitetas? Tad savo misiją bandome įgyvendinti per materialų ir nematerialų paveldą, architektūrą, pagalbą kitiems kultūros puoselėtojams, edukacijas vaikams ir suaugusiems.

A.S.: Nuo 2012 metų kasmet organizuojate tarptautinei klasikinei ir šiuolaikinei muzikai dedikuotą Kintų muzikos festivalį. Šiais metais liepos ir rugpjūčio mėnesiais festivalis pakvies į keliolika renginių Kintuose, Šilutėje, Kuliuose, Švėkšnoje ir Nidoje. Papasakokite, kaip pavyko „užauginti“ šį festivalį, vyksiantį jau vienuoliktąjį kartą?

A.J.: Labai norėjau atvežti profesionaliąją kultūrą į miestelį, kad žmonėms nereiktų vykti į didmiesčius dėl koncerto arba operos. Pradžioje buvo labai nedrąsu pradėti Kintų muzikos festivalį, bet dabar norisi drąsinti mūsų kaimelius ir miestelius, kad jų renginiai nebūtų „bumčikiniai“, o galėtų po truputį prisijaukinti profesionalią muziką ar sukurti savo festivalį.

Kintų muzikos festivalį pradėjome su Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) ansambliu, iniciatoriai buvo Augusta Jusionytė, Gediminas Gelgotas ir mes su šeima. Tuo metu jie buvo veržlūs minimalistai, kartais einantys prieš srovę. Ir staiga jie pradėjo groti Kintuose – niekur negirdėtą minimalistinę muziką, savita maniera,  su tam tikrais šokio judesiais. Manau, tai buvo labai nauja, stipru ir nuoširdu, bendruomenės žmonės su meile priėmė juos ir jų muziką. Taip gimė Kintų muzikos festivalis – veržliai, jaunatviškai ir audringai įnešė į ramų ir apsnūdusį miestelį šviežią gūsį muzikos garsų, kurie nepaliauja skambėti iki dabar. Čia gyvenantys žmonės yra nuostabūs, jie išaugę gamtoje, jie muzikos klausosi sielomis ir lengvai priėmė klasikinę ir moderniąją muziką – dabar visuomet susirenka pilna bažnyčia klausytojų. Kitur nuvažiavusi kartais matau, kad žmonėms dar reikia pratintis klausytis tokios muzikos, tačiau pripratę šią muziką tikrai pamiltų.

Po ketverių festivalio metų buvome pripažinti Europoje ir nominuoti „Europe for Festivals, Festivals for Europe“ (EFFE) ženklu, tačiau po šešerių metų festivalio vyksmo pradėjau jausti, kad jis negali taip greitai augti kokybės prasme, nes kviečiame žvaigždes, kurių honorarai yra dideli, bet mes neturime tam reikalingos infrastruktūros ir publikos. Taip pat supratau, kad festivalis turi vykti ilgiau – iš pradžių vykdavo savaitę, o dabar – visą vasarą. Taip pat pradėjome rengti išvažiuojamuosius koncertus kituose miesteliuose, pavyzdžiui, keliaujame į Juodkrantę, Gargždus, Rusnę, Nidą. Tuomet ateina daug žmonių, kurie galbūt neatvažiuotų iki Kintų. Taip pat mielai kviečiame edukaciniams koncertams vaikų muzikos mokyklų orkestrus – Balio Dvariono, Karoliniškių mokyklos mokyklų moksleivius, šįkart atvyks ir Šilutės meno mokyklos mokiniai. Tai kartu edukacija, vaikų muzikavimas vaikams ir bendruomenėms. Žinoma, bendradarbiaujame ir su LMTA Šiuolaikinės muzikos katedra, kompozitorius Vykintas Baltakas kasmet Kintuose rengia studentų ir jaunųjų kompozitorių dirbtuves, organizuojami tarpdisciplininio meno projektai su kitais festivaliais (N Žemė, Druskininkų kompozitorių rezidencija) ir profesionaliais atlikėjais „Synaestezis“, „Melos“, „NIKO“.

A.S.: Ar buvo lengva prisikviesti atlikėjus į Kintus?

A.J.: Tikrai taip, nebuvo jokių problemų, bet tai iniciatorių įdirbis, nes jie iš pradžių kvietėsi savo draugus. Kintai nuostabiai priėmė ir visada žinojau, kad tai labai tinkama vieta menininkams kurti ir ilsėtis. Lūkestis pasiteisino su kaupu.

A.S.: Kada pradėjote rengti menininkų rezidencijas?

A.J.: Rezidencija gimė iš bendrystės su NIKO ansambliu, kurie kurdavo muziką Kintuose. Po to atvyko LMTA kompozitoriai. Oficialesnės rezidencijos prasidėjo 2016 metais, kuomet surengėme pirmą dailės plenerą su vokiečių menininkais iš Leipcigo. Jie surengė didelio mastelio darbų parodą, tapė darbus būtent daržinėje, kurią dabar ruošiamės restauruoti.

Šiais metais menininkai reziduoja nuo gegužės iki spalio mėnesio, daugiausia lietuviai ir pavieniai užsienio menininkai. Esame įgyvendinę idėją, kad reziduojantys atlikėjai, kuriantys naują programą, kartu surengia  ir festivalio koncertą. Taip darėme su Operos inkubatoriumi dvejus metus, šiais metais Operomanija parodė šiuolaikinę operą Priekulėje, o pernai jie darė operos dirbtuves Meno rezidencijoje. „Lithuanian Short Movies“ asociacija Kintuose reziduoja jau penkti metai. Nuosekliai bendradarbiaujame su Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos katedra. Tęsiame rezidenciją ir su Šiuolaikinės muzikos centru, esame laimėję ir vykdysime garso projektą projektą „Kintai.Kitaip“. Siekiame užpildyti rezidenciją visiems metams, norime išvengti sezoniškumo, tačiau dabar esame užpildę penkis-šešis mėnesius. Svarstome kaip bus toliau, kadangi rezidencijų finansavimas nebuvo pratęstas.

A.S.: Didelė dalis kultūrinių veiklų Lietuvoje, kaip dažnai esti ir svetur, yra sukoncentruotos didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu „Kintai Arts“ atstovauja regioninę, Pamario kultūrą. Su kokiais iššūkiais susiduriate turėdami menininkų rezidenciją, nutolusią nuo šalies centro? Ir kokių pozityvių aspektų pastebite? 

A.J.: Prieš dvejus metus buvo graži iniciatyva suaktyvinti rezidencijų bendradarbiavimą, kurioje dalyvavo Nidos meno kolonija, Kauno menininkų namai, Druskininkų kompozitorių ir Kintai Arts rezidencijos. Mes bendradarbiavome, kūrėme planus ir tuo pat metu supratau, kad Kintai Arts rezidencijoje darau viską, kaip man atrodo teisinga be specialios kvalifikacijos, kurią turi didieji miestai ir didžiosios rezidencijos. Mums labai trūksta  galimybės pasisamdyti profesionalų menotyrininką. Taip pat reikia ieškoti specifinės nišos, kad atvyktų menininkai, kuriems tinka nepaliesta gamta ir yra tinkama ne iki galo išvystyta infrastruktūra. Rezidencijoje daugiausia kuria kino kūrėjai, scenarijų rašytojai, kompozitoriai, dailininkai. Tai tos sritys, kuriose dirbant tinka būti gamtoje, nelabai išvystytoje infrastruktūroje bei turėti galimybę ramiai dirbti.

A.S.: Projektas „Bendras Kuršių marių paveldas: nuo nepaprasto iki pažįstamo“ jau artėja į pabaigą, tačiau jo metu nuveikėte tikrai daug dalykų, vienas jų – atsirado Amatų centras. Papasakokite apie jį daugiau.

A.J.: Šis projektas buvo išrinktas kaip viena geriausių 2019 metų idėjų europinių projektų tarpe. Jo metu buvo įrengtas Amatų centras, suremontuotos Meno rezidencijos pastato patalpos. Vykdome edukacijas ir pasiplaukiojimus istoriniais laivais, vyksta vėtrungių gamyba, keramikos edukacijos. Pastarosios bus kitokios negu įprastinis puodų lipdymas – siūlysime gaminti keramikinius koklius, tam buvo įrengtos patalpos ir įranga. Dabar bendraujame su Vilniaus dailės akademijos magistrantais ir bakalaurais, kurie atliks praktiką pas mus, ves užsiėmimus, o rudenį į šią veiklą pakviesime Kintų vidurinę mokyklą ir mokytoją-edukatorė Rita Tarvydienė planuoja vesti užsiėmimus.

A.S.: Kartu su partneriais laimėjote Europos ekonominės erdvės finansuojamą projektą „Kultūros skūnė“. Projekto metu planuojama rekonstruoti Kintų evangelikų liuteronų bendruomenei priklausančią daržinę bei Kintų marių pakrantėje įkurti paukščių regyklą, tapsiančią Meno regykla. Pasidalinkite, kada galėsime apsilankyti šiose vietose? Kokias veiklas bus galima išbandyti?

A.J.: Pačioje „Kintai Arts“ veiklos pradžioje sukosi daug idėjų ir galvojome, kaip galėtume panaudoti šią daržinę ir galbūt tik dabar pavyks įgyvendinti pirmines idėjas apie gražų bendruomenės gyvenimą kartu, kur daržinėje bus parduodami savo gamybos produktai ir kūriniai, rengiamos etnografinio maisto edukacijos, vaišinami svečiai. Tai apjungs tai, ką sukūrėme per daug metų ir norime tai pateikti ne tik atvykstantiems svečiams, bet ir vietos bendruomenei – visai pavyko pagyvinti Kintus. Pačios iniciatyvos esmė ir buvo mano noras pabudinti gyvenvietę, kad žmonės patys pradėtų verstis veikla.

Projektas vyksta sklandžiai, bendruomenei vykdėme mokymus apie verslumą, daug diskutavome apie bendruomenės strategiją, esame parengę dokumentą, kuriame iki galo išgvildenti poreikiai, lūkesčiai, galimybės. Šio projekto rėmuose norėjome sukurti bendruomenės vystymosi strategiją, kurioje dalyvauja amatininkai, verslininkai, oficialūs miesto pareigūnai. Šia strategija bus galima naudotis kaip baze kitiems projektams.

Norime skatinti ir vystyti verslumą. Žmonės Kintuose aktyviai imasi mažų versliukų – įsteigta dienos pietų kavinė, žmonės pradėjo nuomoti savo kambarėlius, atsidarė du restoranai. Tad jei anksčiau kildavo problema kur pavalgyti, dabar bus problema kur pigiau pavalgyti. Partnerius ir bendruomenės narius kviesime į mokymus, skatinsime pradėti ar inicijuosime verslus.

Projekto metu bendradarbiaujame su profesionaliais menininkais, partneriais iš Norvegijos, architektų firma „Biotope“. Šie žmonės taip pat yra ir ornitologai. Jie Norvegijoje, Arktyje, pastatė paukščių stebėjimo namelių, kuriuose galima pasislėpti nuo vėjo ar sniego, susikurti laužą ir stebėti gamtą. Tuomet buvo surengtas paukščių stebėjimo festivalis kaimelyje Vardo, kuriame tebuvo kelios trobos. Po festivalio į jį ėmė plūsti tūkstančiai žmonių stebėti paukščius. Taip ir Kintuose vasarą pradėjome statyti meno regyklą, kurią norime paversti vieta profesionalaus meno inspiracijai, kūriniams, menams, performansams, instaliacijoms, kurios vėliau galėtų atsidurti ir daržinėje – Kultūros skūnėje. Taip pat svajojame, kad daržinė būtų paversta Vėtrungių muziejumi.

Pagrindinis šio objekto tikslas, kad vietovę įprasmintų ir jos grožį atskleistų menininkai, kurie galėtų atvažiuoti, kurti, eksponuoti, taip pat turėti meno rezidenciją ir integruotai dirbti kartu su bendruomene.

A.S.: Kuri iš „Kintai Arts“ veiklos dalių Jums yra mylimiausia?

A.J.: Vienareikšmiškai Kintų muzikos festivalis. Tai yra tai, ką labiausiai mėgau, tai, nuo ko pradėjau. Visada eidavau į operas, koncertus bet kokiam mieste, mano vaikai lankė muzikos mokyklą, visi mes esame prie to prisilietę – tai yra tikrasis gėris.

Nuotraukos:

[1] Meno rezidencija. Fot. aut Kintai Arts
[2] Audra Juodeškienė. Fot. aut. Rasa Didaitė
[3] Daržinė. Fot. aut. Kintai Arts
[4] Istorinio laivo statymas. Fot. aut. Kintai Arts
[5] Pasiplaukiojimas istoriniu laivu. Fot. aut. Kintai Arts
[6] Keramikos kūrybinės dirbtuvės. Fot. aut. Kintai Arts
[7] Vėtrungių edukacija. Fot. aut. Kintai Arts