Klaipėdos kultūros fabrike pristatoma paroda „Peizažo formacijos“. Paroda jungia menininkus, kurie kūrė „Kintai Arts“ šiuolaikinio vizualaus meno rezidencijose 2023 ir 2024 metais. Parodos pagrindą sudaro šių rezidencijų metu sukurti kūriniai, kuriais permąstomas žmogaus ir gamtos santykis, antropoceno tema, gamtos kismas / transformacijos ir fiksuojamas kūrėjo, kaip tyrėjo, aplinkos stebėjimo rezultatas.
Pirmą kartą paroda „Peizažo formacijos“ buvo pristatyta Kintai Arts galerijoje š. m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Kultūros fabrike pristatoma paroda įgauna naują pavidalą, persikeldama iš kamerinės Kintų galerijos aplinkos į miesto pastato erdvę. Tad svarbiu veiksniu tampa ir pastato vidinės architektūros santykis su peizažo motyvo inspiruotais vaizdiniais, praplečiantis peizažo formacijų temos plėtotę.
Parodoje pristatomi menininkai: Mandy Espezel (Kanada), Kristina Mažeikaitė (Lietuva), Nazli Moripek (Vokietija), Agnė Kulbytė (Lietuva), Raminta Dirsytė-Urbonienė (Lietuva), Martín Bruce (Čilė, Portugalija), Simona Rukuižaitė (Lietuva), Vladyslav Riaboshtan (Ukraina).
Parodos menotyrininkė: Agnė Kulbytė.
Parodos kuratorė: Kristina Mažeikaitė.
Pasirinkta „Peizažo formacijos“ tema siūlo daugiaprasmį peizažo motyvo dekodavimą. Žodis formãcija (lot. formatio) reiškia pavidalo suteikimą, kūrimą. Pirminė formacijos reikšmė yra susijusi su uolienų sandara, susiformavusia tam tikromis tektoninio režimo ir klimato sąlygomis per ilgą geologinio laiko intervalą. Į peizažą žvelgiant per formacijos prizmę galima ieškoti būdų, kaip vis dar atsispiriant nuo plenerinio motyvo, tolti nuo jo paviršutiniškos reprezentacijos.
Kartu tai leidžia permąstyti ir laiko sąvoką – sutelkti, suakumuliuoti amžių patirtis į vieną paveikslą. Mintį, kad tapyba, kitaip nei bet kuri kita medija, leidžia pamatyti skirtingus laiko momentus tame pačiame paveiksle, yra išsakiusi šiuolaikinė vokiečių menininkė K. Grosse. Ji pabrėžė, kad tapyba apverčia dabarties, ateities ir praeities supratimą, nes susiduriama su daugiasluoksniu paveikslu – laiko sankaupos reprezentacija. Peizažo, kaip laiko reprezentaciją, pasitelkia ir rašytojas T. Wilder: „Tik iš pažiūros atrodo, kad laikas yra panašus į upę. Laikas veikiau yra panašus į bekraštį gamtovaizdį, po kurį juda jį stebinčiojo žvilgsnis“. Todėl suteikiant vizualinį pavidalą žemės sluoksniams, neišvengiamai prisiliečiama ir prie pavidalo suteikimo laikui.
Kita vertus, formacijos sąvoka gali būti interpretuojama labai plačiai: nuo ekologinių iššūkių, lemiančių regionų klimato sąlygų pasikeitimus, performuojančių gamtos ir žmogaus rutinas, elgseną ir patį gamtovaizdį, ar geopolitinių katastrofų, lemiančių masines migracijas ir aplinkos naikinimą, absoliutų perkeitimą iki individualių iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje, asmenybės paieškos, nesaugumo pojūčio ir pastangos suteikti pavidalą savo egzistencijai, įrašyti savo egzistenciją.
Kita vertus, formacijos sąvoka gali būti interpretuojama labai plačiai: nuo ekologinių iššūkių, lemiančių regionų klimato sąlygų pasikeitimus, performuojančių gamtos ir žmogaus rutinas, elgseną ir patį gamtovaizdį, ar geopolitinių katastrofų, lemiančių masines migracijas ir aplinkos naikinimą, absoliutų perkeitimą iki individualių iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje, asmenybės paieškos, nesaugumo pojūčio ir pastangos suteikti pavidalą savo egzistencijai, įrašyti savo egzistenciją.
The coastal environment offers an ideal backdrop for exploring themes revolving around landscape formation. On one hand, the region captivates us with its scenic beauty, providing opportunities to observe migrating birds or gaze upon the Curonian Spit across the bay. Beneath these picturesque vistas lies a more fragile reality, marked by the ecological vulnerability of the local population. This vulnerability manifests in the flooding of the Nemunas deltas over inhabited areas, the evolving landscape due to the influx of tourists or temporary residents, and the long-term transformation of nature itself, accompanied by the region's general decline—including dwindling populations and the gradual disappearance of once-sandy settlements in the Curonian Lagoon. Collectively, these elements shape a new landscape.
Kuriant rezidencijoje gamtos apsuptyje neišvengiamai vienu iš pagrindinių atspirties taškų tampa peizažas – klasikinis žanras, skirtingais laikmečiais įgaunantis papildomas prasmes. Menininkai buvo kviečiami kelti klausimą apie peizažo kaip žanro vaidmenį ir aktualumą šiuolaikinėje dailės scenoje, jo plėtotės galimybes. Šiuolaikiniuose kūriniuose, reflektuojančiuose peizažo žanrą kalbama apie visai kitas prasmes nei kad galime matyti klasikiniuose peizažuose: nėra romantizmo pakylėtos nuotaikos, idealizavimo. „Mums viskas yra tuščia“ – ši Gerhard Richter mintis visai taikliai reprezentuoja šiuolaikinio kūrėjo santykį su gamtovaizdžiu. Neretai sąmoningai atsisakius peizažo idealizavimo, šiuolaikinis peizažas gali transliuoti patiriamas įtampas, katastrofines nuojautas ir kiekvieno pažeidžiamumą. Kita vertus, kaip yra pastebėjusi menininkė Agnė Kulbytė „peizažo žanras negali tapti nuobodžiu“, jis tarsi neišsemiamas, siūlantis skirtingas prieigos ir traktuotės perspektyvas: nuo žemės klodų formavimo iki gamtos kismo fiksavimo. Peizažo formacijos tema leidžia pažvelgti ir pergalvoti, kaip prasideda kūryba, kas yra peizažas, koks pavidalas drobėje gali būti suteikiamas peizažui.
Galiausiai ne mažiau įdomus menininkų rezidencijos metu kuriamas asmeninis santykis su Kintų ir Pamario lokacija. Pamario regiono peizažai užfiksuoti ir lietuvių klasikų darbuose. Išskirti būtų galima Rimvydo Jankausko išlikusį piešinį pastele „Ventės Ragas“ (1990) ir didelio formato tapybos darbą „Ramūs vakarai Ventės Rage“ (1993, drobė, aliejus, 190 x 300).
From a conversation with Rimvydas Jankauskas-Kampas:
- Have you been to the Cape this summer?
- I was there in the spring. I slept on the dry grass, recharged my energy, and spent the night with the fishermen. I should go again... Or maybe not. It's all gone...
You went there out of nostalgia, didn't you?
- Strong nostalgia. Because that's where it all begins. It's the end of the world. The summers I spent at Ventė Cape gave me a real rush of blood. Maybe in that energy, in that blood, it appeared.
- Have you been to the Cape this summer?
- I was there in the spring. I slept on the dry grass, recharged my energy, and spent the night with the fishermen. I should go again... Or maybe not. It's all gone...
You went there out of nostalgia, didn't you?
- Strong nostalgia. Because that's where it all begins. It's the end of the world. The summers I spent at Ventė Cape gave me a real rush of blood. Maybe in that energy, in that blood, it appeared.
("Black Sun: a conversation with R. Jankauskas-Kampas, interviewed by K. Marčiulynas." In: Europa, 1994, January 6-13, p. 5)
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, VšĮ Kintai Arts, VšĮ Klaipėdos kultūros fabrikas.
