Klaipėdos kultūros fabrike pristatoma paroda „Peizažo formacijos“. Paroda jungia menininkus, kurie kūrė „Kintai Arts“ šiuolaikinio vizualaus meno rezidencijose 2023 ir 2024 metais. Parodos pagrindą sudaro šių rezidencijų metu sukurti kūriniai, kuriais permąstomas žmogaus ir gamtos santykis, antropoceno tema, gamtos kismas / transformacijos ir fiksuojamas kūrėjo, kaip tyrėjo, aplinkos stebėjimo rezultatas.
Pirmą kartą paroda „Peizažo formacijos“ buvo pristatyta Kintai Arts galerijoje š. m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Kultūros fabrike pristatoma paroda įgauna naują pavidalą, persikeldama iš kamerinės Kintų galerijos aplinkos į miesto pastato erdvę. Tad svarbiu veiksniu tampa ir pastato vidinės architektūros santykis su peizažo motyvo inspiruotais vaizdiniais, praplečiantis peizažo formacijų temos plėtotę.
Parodoje pristatomi menininkai: Mandy Espezel (Kanada), Kristina Mažeikaitė (Lietuva), Nazli Moripek (Vokietija), Agnė Kulbytė (Lietuva), Raminta Dirsytė-Urbonienė (Lietuva), Martín Bruce (Čilė, Portugalija), Simona Rukuižaitė (Lietuva), Vladyslav Riaboshtan (Ukraina).
Parodos menotyrininkė: Agnė Kulbytė.
Parodos kuratorė: Kristina Mažeikaitė.
Pasirinkta „Peizažo formacijos“ tema siūlo daugiaprasmį peizažo motyvo dekodavimą. Žodis formãcija (lot. formatio) reiškia pavidalo suteikimą, kūrimą. Pirminė formacijos reikšmė yra susijusi su uolienų sandara, susiformavusia tam tikromis tektoninio režimo ir klimato sąlygomis per ilgą geologinio laiko intervalą. Į peizažą žvelgiant per formacijos prizmę galima ieškoti būdų, kaip vis dar atsispiriant nuo plenerinio motyvo, tolti nuo jo paviršutiniškos reprezentacijos.
Kartu tai leidžia permąstyti ir laiko sąvoką – sutelkti, suakumuliuoti amžių patirtis į vieną paveikslą. Mintį, kad tapyba, kitaip nei bet kuri kita medija, leidžia pamatyti skirtingus laiko momentus tame pačiame paveiksle, yra išsakiusi šiuolaikinė vokiečių menininkė K. Grosse. Ji pabrėžė, kad tapyba apverčia dabarties, ateities ir praeities supratimą, nes susiduriama su daugiasluoksniu paveikslu – laiko sankaupos reprezentacija. Peizažo, kaip laiko reprezentaciją, pasitelkia ir rašytojas T. Wilder: „Tik iš pažiūros atrodo, kad laikas yra panašus į upę. Laikas veikiau yra panašus į bekraštį gamtovaizdį, po kurį juda jį stebinčiojo žvilgsnis“. Todėl suteikiant vizualinį pavidalą žemės sluoksniams, neišvengiamai prisiliečiama ir prie pavidalo suteikimo laikui.
Kita vertus, formacijos sąvoka gali būti interpretuojama labai plačiai: nuo ekologinių iššūkių, lemiančių regionų klimato sąlygų pasikeitimus, performuojančių gamtos ir žmogaus rutinas, elgseną ir patį gamtovaizdį, ar geopolitinių katastrofų, lemiančių masines migracijas ir aplinkos naikinimą, absoliutų perkeitimą iki individualių iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje, asmenybės paieškos, nesaugumo pojūčio ir pastangos suteikti pavidalą savo egzistencijai, įrašyti savo egzistenciją.
Kita vertus, formacijos sąvoka gali būti interpretuojama labai plačiai: nuo ekologinių iššūkių, lemiančių regionų klimato sąlygų pasikeitimus, performuojančių gamtos ir žmogaus rutinas, elgseną ir patį gamtovaizdį, ar geopolitinių katastrofų, lemiančių masines migracijas ir aplinkos naikinimą, absoliutų perkeitimą iki individualių iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje, asmenybės paieškos, nesaugumo pojūčio ir pastangos suteikti pavidalą savo egzistencijai, įrašyti savo egzistenciją.
Pamario krašto aplinka ypatingai paranki peizažo formacijos temos plėtotei. Viena vertus, ji pasitinka patrauklia gamta, galimybėmis pažinti migruojančius paukščius ar už marių stebimu Kuršių Nerijos vaizdu. Tačiau kartu tai yra ir gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, Nemuno deltų potvyniams užliejus gyventojų teritorijas, besikeičiantis regiono gamtovaizdis dėl pritraukiamų turistų ar laikinai reziduojančių miestiečių, pačios gamtos ilgalaikis keitimasis ir regionų nykimas – pastovių gyventojų skaičiaus mažėjimas, jaunų gyventojų migracija ar galiausiai pati Kuršių Nerija su kadais smėliu užpustytomis gyvenvietėmis. Visa tai sujungus stebimas naujas kraštovaizdžio formavimasis.
Kuriant rezidencijoje gamtos apsuptyje neišvengiamai vienu iš pagrindinių atspirties taškų tampa peizažas – klasikinis žanras, skirtingais laikmečiais įgaunantis papildomas prasmes. Menininkai buvo kviečiami kelti klausimą apie peizažo kaip žanro vaidmenį ir aktualumą šiuolaikinėje dailės scenoje, jo plėtotės galimybes. Šiuolaikiniuose kūriniuose, reflektuojančiuose peizažo žanrą kalbama apie visai kitas prasmes nei kad galime matyti klasikiniuose peizažuose: nėra romantizmo pakylėtos nuotaikos, idealizavimo. „Mums viskas yra tuščia“ – ši Gerhard Richter mintis visai taikliai reprezentuoja šiuolaikinio kūrėjo santykį su gamtovaizdžiu. Neretai sąmoningai atsisakius peizažo idealizavimo, šiuolaikinis peizažas gali transliuoti patiriamas įtampas, katastrofines nuojautas ir kiekvieno pažeidžiamumą. Kita vertus, kaip yra pastebėjusi menininkė Agnė Kulbytė „peizažo žanras negali tapti nuobodžiu“, jis tarsi neišsemiamas, siūlantis skirtingas prieigos ir traktuotės perspektyvas: nuo žemės klodų formavimo iki gamtos kismo fiksavimo. Peizažo formacijos tema leidžia pažvelgti ir pergalvoti, kaip prasideda kūryba, kas yra peizažas, koks pavidalas drobėje gali būti suteikiamas peizažui.
Galiausiai ne mažiau įdomus menininkų rezidencijos metu kuriamas asmeninis santykis su Kintų ir Pamario lokacija. Pamario regiono peizažai užfiksuoti ir lietuvių klasikų darbuose. Išskirti būtų galima Rimvydo Jankausko išlikusį piešinį pastele „Ventės Ragas“ (1990) ir didelio formato tapybos darbą „Ramūs vakarai Ventės Rage“ (1993, drobė, aliejus, 190 x 300).
Iš pokalbio su Rimvydu Jankausku-Kampu:
– Ar buvai šią vasarą Rage?
– Buvau pavasarį. Pamiegojau ant sausos žolės, pasikroviau energijos, naktį praleidau su žvejais. Reikėtų vėl nuvažiuoti… O gal ir nereikia. Viskas jau išsemta…
– Juk važiavai vedamas nostalgijos?
– Žiaurios nostalgijos. Nes ten viskas prasideda. Ten – pasaulio pabaiga. Vasaros, praleistos Ventės Rage, man įpylė tikro kraujo. Gal toje energijoje, tame kraujyje ir atsirado.
– Ar buvai šią vasarą Rage?
– Buvau pavasarį. Pamiegojau ant sausos žolės, pasikroviau energijos, naktį praleidau su žvejais. Reikėtų vėl nuvažiuoti… O gal ir nereikia. Viskas jau išsemta…
– Juk važiavai vedamas nostalgijos?
– Žiaurios nostalgijos. Nes ten viskas prasideda. Ten – pasaulio pabaiga. Vasaros, praleistos Ventės Rage, man įpylė tikro kraujo. Gal toje energijoje, tame kraujyje ir atsirado.
(„Juodoji saulė:/ pokalbis su R. Jankausku-Kampu/ kalbėjosi K. Marčiulynas.“ In: Europa, 1994, sausio 6–13, p. 5)
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, VšĮ Kintai Arts, VšĮ Klaipėdos kultūros fabrikas.