




Miglė Babickaitė grodama smuiku apsibrėžia savo taisykles ir pasaulį, kuriame klaida, baimė, pyktis, nepasitikėjimas nėra slepiami, bet gyvai derinami su stipriomis, garsiomis, dažnai melodingomis frazėmis. Muzikantės maištas ir nenurimstantis protestas nugula ant akademinį, netgi elitinį, įvaizdį turinčio instrumento stygų. Šiuo kontrastu muzikantė konfliktuoja su profesionalumu, racionalumu ir produktyvumu.
Miglės nedomina technikos apvalymas nuo bet kokio netikėtumo ir nesėkmės. Laisvai improvizuodama muzikantė kviečia atsisakyti muzikinės sėkmės galimybės ir nuoširdžiai pažiūrėti į tai, kas lieka.


