„Tikriausiai nėra liūdnesnės vietos visame pasaulyje. Čia – tik smėlis ir vanduo: nė vieno medžio ar šešėlio, nė vieno šaltinio, iš kurio būtų galima atsigerti gėlo vandens, nė menkiausio žalios žolės lopinėlio, galinčio praskaidrinti vienodą baltų smėlynų nykumą. Negaliu suprasti, kaip žmonės gali čia gyventi“.
Gottfried Peter Rauschnick, ištrauka iš veikalo „Rusų keliautojo pastabėjimai apie Prūsiją, jos kraštą ir žmones, 1814“.
Parodos „Spit“ išeities taškas – Kuršių nerijos (angl. Curionian Spit) istorija. Šis siaurias smėlio pusiasalis, garsėja iš pirmo žvilgsnio idiliškomis kopomis, pušynais ir žvejų kaimeliais, jau nuo senų laikų traukusiais peizažo dailininikų ir poetų akį. Tačiau po šiuo pastoraliu grožiu slypi ir šį kraštą nusiaubusi gamtos niokojimo istorija. XVII ir XVIII amžiais čia vykęs nekontroliuojamas miškų kirtimas, dar labiau suintensyvėjęs dėl Rusijos kariuomenės buvimo nerijoje Septynerių metų karo metu, sunaikino senuosius miškus, padėjusius išlaikyti smėlį vienoje vietoje. Šaknims nebesulaikant smėlio, kopos pradėjo slinkti. Smėlis ėmė pamažu veržtis į gyvenvietes, užkasdamas namus, bažnyčias ir kapines. Galiausiai po kopomis atsidūrė net keturiolika Kuršių marių pakrantės kaimų, o nerija virto nederlinga dykyne. Šis tamsus istorijos fragmentas rezonuoja ir su dabartimi: intensyvus išteklių eksploatavimas ir karai neišvengiamai gilina ekologinę krizę. Nors medinius karo laivus primenantys laikai glūdi gilioje praeityje, ši istorija mums primena apie gamtos galią – štai kas nutinka, kai ji ieško atpildo.
„Spit“ siekia jusliškai perteikti pačią katastrofos akimirką: smėlio skverbimąsi į namus, jo birėjimą į ausis ir patalynę, jo strigimą tarp dantų… Katastrofa – tai nėra vienas staigus, įspūdingas įvykis. Ji, smiltelė po smiltelės, įkūnija lėtą, tačiau nesustabdoma nelaimę.
Garso instaliacija buvo sukurta bendradarbiaujant su Łucja Motyl ir Kacper Nowak.
Apie meninninkę:
Ola Skowrońska Lenkijoje gyvenanti ir dirbanti menininkė, įgijusi fotografijos magistro laipsnį Lodzės kino mokykloje. Savo meninėje praktikoje ji daug dėmesio skiria ilgos trukmės bei tyrimu paremtais projektais, kylančiais iš istorinių ir socialinių reiškinių stebėjimo. Menininkė dažnai bendradarbiauja su kitais žmonėmis: ją domina galimybės per meną kurti erdves lygiavertėms diskusijoms ir mainams, kurie šiandien yra ypatingai aktualūs migracijos ir šiuolaikinės socialinės politikos kontekstuose. Didelę jos meninių tyrimų dalį sudaro reprezentacijos etikos ir socialinio bei politinio vaizdų poveikio analizė.
Jos kūryba buvo pristatyta tarptautinėse parodose ir festivaliuose, tarp jų – Circulation(s) Festival, PhMuseum Days ir Krokuvos fotografijos mėnesyje (Kraków Photomonth). Pirmoji jos personalinė paroda „Heda“ buvo atidaryta 2025 m. Warsaw Gallery Weekend programoje. Ji yra Konrado Pustołos stipendijos ir Lenkijos kultūros ministerijos stipendijos laureatė. Ola Skowrońska šiuo metu gyvena ir dirba Lodzėje.
Parodos grafinis dizainas: Ugnė Balčiūnaitė
Fotografijų autorius: Gediminas Sass
Kintai Arts veiklas finansuoja Lietuvos kuktūros taryba
