PEIZAŽO FORMACIJOS

PEIZAŽO FORMACIJOS

 

Dalyviai:
Mandy Espezel (Kanada)
Raminta Dirsytė-Urbonienė (Lietuva)
Simona Rukuižaitė (Lietuva)
Martín Bruce (Čilė, Portugalija)
Vladyslav Riaboshtan (Ukraina)

 

Rezidencijos menotyrininkė ir menininkė Agnė Kulbytė (Lietuva)
Rezidencijos kuratorė ir menininkė Kristina Mažeikaitė (Lietuva)

 

Žodis formãcija (lot. formatio) reiškia pavidalo suteikimą, kūrimą. Pirminė formacijos reikšmė yra susijusi su uolienų sandara, susiformavusia tam tikromis tektoninio režimo ir klimato sąlygomis per ilgą geologinio laiko intervalą. Į peizažą žvelgiant per formacijos prizmę galima ieškoti būdų, kaip vis dar atsispiriant nuo plenerinio motyvo, tolti nuo jo paviršutiniškos reprezentacijos. Kitaip tariant, tapant peizažą atsispirti nuo žemės sandaros konstruktų, o galbūt ir atverti juos žiūrinčiajam.

Kartu tai leidžia permąstyti ir laiko sąvoką – sutelkti, suakumuliuoti amžių patirtis / poveikius į vieną paveikslą. Mintį, kad tapyba, kitaip nei bet kuri kita medija, leidžia pamatyti skirtingus laiko momentus tame pačiame paveiksle, yra išsakiusi šiuolaikinė vokiečių menininkė K. Grosse. Ji pabrėžė, kad tapyba apverčia dabarties, ateities ir praeities supratimą, nes susiduriama su daugiasluoksniu paveikslu – laiko sankaupos reprezentacija. Peizažo, kaip laiko reprezentaciją, pasitelkia ir rašytojas T. Wilder: „Tik iš pažiūros atrodo, kad laikas yra panašus į upę. Laikas veikiau yra panašus į bekraštį gamtovaizdį, po kurį juda jį stebinčiojo žvilgsnis“. Todėl suteikiant vizualinį pavidalą žemės sluoksniams, neišvengiamai prisiliečiama ir prie pavidalo suteikimo laikui.

 

Kita vertus, formacijos sąvoka gali būti interpretuojama labai plačiai: nuo ekologinių iššūkių, lemiančių regionų klimato sąlygų pasikeitimus, performuojančių gamtos ir žmogaus rutinas, elgseną ir patį gamtovaizdį, ar geopolitinių katastrofų, lemiančių masines migracijas ir aplinkos naikinimą, absoliutų perkeitimą (prieš akis iškyla dėl sunaikintos Kachovkos užtvankos besiliejantis vanduo, skandinantis namus) iki individualių iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje, asmenybės paieškos, nesaugumo pojūčio ir pastangos suteikti (prasmingą) pavidalą savo egzistencijai, įrašyti savo egzistenciją. Pamario krašto aplinka ypatingai paranki peizažo formacijos temos plėtotei. Viena vertus, ji pasitinka patrauklia gamta, galimybėmis pažinti migruojančius paukščius ar už marių stebimu Kuršių Nerijos vaizdu. Tačiau kartu tai yra ir gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, Nemuno deltų potvyniams užliejus gyventojų teritorijas, besikeičiantis regiono gamtovaizdis dėl pritraukiamų turistų ar laikinai reziduojančių miestiečių, pačios gamtos ilgalaikis keitimasis ir regionų nykimas – pastovių gyventojų skaičiaus mažėjimas, jaunų gyventojų migracija ar galiausiai pati Kuršių Nerija su kadais smėliu užpustytomis gyvenvietėmis. Visa tai sujungus stebimas naujas kraštovaizdžio formavimasis.

 

Kuriant rezidencijoje gamtos apsuptyje neišvengiamai vienu iš pagrindinių atspirties taškų tampa peizažas – klasikinis žanras, skirtingais laikmečiais įgaunantis papildomas prasmes. Menininkai bus kviečiami kelti klausimą apie peizažo kaip žanro vaidmenį ir aktualumą šiuolaikinėje dailės scenoje, jo plėtotės galimybes. Šiuolaikiniuose kūriniuose, reflektuojančiuose peizažo žanrą kalbama apie visai kitas prasmes nei kad galime matyti klasikiniuose peizažuose: nėra romantizmo pakylėtos nuotaikos, idealizavimo. „Mums viskas yra tuščia“ – ši Gerhard Richter mintis visai taikliai reprezentuoja šiuolaikinio kūrėjo santykį su gamtovaizdžiu. Neretai sąmoningai atsisakius peizažo idealizavimo, šiuolaikinis peizažas gali transliuoti patiriamas įtampas, katastrofines nuojautas ir kiekvieno pažeidžiamumą. Kita vertus, kaip yra pastebėjusi lietuvių menininkė Agnė Kulbytė „peizažo žanras negali tapti nuobodžiu“, jis tarsi neišsemiamas, siūlantis skirtingas prieigos ir traktuotės perspektyvas: nuo žemės klodų formavimo (pvz., amerikiečių menininkas Mark Bradford tapybos veiksmą prilygina kasinėjimui, kur kūrybos proceso metu „kasinėjant“ tapybos sluoksnius kuriamos sąsajos su topografiniais sluoksniais) iki gamtos kismo fiksavimo (pvz., britų menininkas Christopher Le Brun). Peizažo formacijos tema leidžia pažvelgti ir pergalvoti, kaip prasideda kūryba, kas yra peizažas, koks pavidalas drobėje gali būti suteikiamas peizažui.

 

Galiausiai ne mažiau įdomus galimas menininkų rezidencijos metu kuriamas asmeninis santykis su Kintų ir Pamario lokacija. Pamario regiono peizažai užfiksuoti ir lietuvių klasikų darbuose. Išskirti būtų galima Rimvydo Jankausko išlikusį piešinį pastele „Ventės Ragas“ (1990) ir didelio formato tapybos darbą „Ramūs vakarai Ventės Rage“ (1993, drobė, aliejus, 190 x 300). Pamario regiono lokacija talpina savyje ypatingą atmosferą ir per rengiamas rezidencijas būtų galima vėl ją išryškinti tarp menininkų.

 

Iš pokalbio su Rimvydu Jankausku-Kampu:
– Ar buvai šią vasarą Rage?
– Buvau pavasarį. Pamiegojau ant sausos žolės, pasikroviau energijos, naktį praleidau su žvejais. Reikėtų vėl nuvažiuoti… O gal ir nereikia. Viskas jau išsemta…
– Juk važiavai vedamas nostalgijos?
– Žiaurios nostalgijos. Nes ten viskas prasideda. Ten – pasaulio pabaiga. Vasaros, praleistos Ventės Rage, man įpylė tikro kraujo. Gal toje energijoje, tame kraujyje ir atsirado.

 

(„Juodoji saulė:/ pokalbis su R. Jankausku-Kampu/ kalbėjosi K. Marčiulynas.“ In: Europa, 1994, sausio 6–13, p. 5)

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba