Lietuvos ansamblių tinklo (LEN) atlikėjai:
DALIA DĖDINSKAITĖ (I smuikas), KLEMENTINA VENCIŪTĖ (II smuikas), ROBERTAS BLIŠKEVIČIUS (altas), MARIUS SAKAVIČIUS (violončelė), SALOMĖJA KALVELYTĖ (fleita)
Salvatore Sciarrino (g. 1947) į šiuolaikinės muzikos teritoriją įžengė dar praėjusio amžiaus 8 deš. Vaikystėje itin domėjęsis vizualiaisiais menais, menininkas vėliau pasirinko kompoziciją, ėmė nagrinėti tylos bei garso percepcijos sąveiką. Šios paieškos ilgainiui suformavo išskirtinį kompozitoriaus žodyną, atpažįstamą įvairiakryptėje šiuolaikinės muzikos panoramoje. S. Sciarrino muzika permąsto atlikimo ir klausymosi konvencijas, patalpina atpažįstamų raiškos priemonių kontūrus netikėtuose skambesio kontekstuose. Kompozitoriaus darbų katalogas itin įvairus – nuo solo, kamerinių, orkestrinių kūrinių, iki sceninių veikalų. Jo muzika atliekama Milano „La Scala“ teatre, Venecijos bienalės ir „Teatro La Fenice“ scenose, Štutgarto operos teatre, Amsterdamo „Concertgebouw“, „Tokijo „Santory Hall“ salėse ir kt. Tarp gausybės apdovanojimų verta paminėti 2016 m. pelnytą Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ už viso gyvenimo nuopelnus.
(Kristupas Bubnelis)
P R O G R A M A
Salvatore Sciarrino – „Codex Purpureus“ (1968/1983), styginių trio
Salvatore Sciarrino – „L‘orizzonte luminoso di Aton“ (1989), fleitai
Salvatore Sciarrino – Styginių kvartetas nr. 7 (1999)
Salvatore Sciarrino – „Canzona di ringraziamento“ (1985), fleitai
Salvatore Sciarrino – Styginių kvartetas nr. 8 (2008)
LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLAS („LENsemble“) vienija šiuolaikinės muzikos interpretatorius, skiria dėmesį aktualiosios muzikos atlikimui ir suteikia mūsų šalies muzikantams galimybę specializuotis šioje srityje. „LENsemble“ siekia remti ir populiarinti naująją lietuvių kompozitorių muziką bei pristatyti įdomiausias užsienio moderniosios muzikos kryptis ir kūrėjus Lietuvoje. „LENsemble“ veikloje dalyvauja styginių kvartetas „Chordos“, trio „Kaskados“, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius ir kiti atlikėjai. Organizacija bendradarbiauja su Lietuvos kompozitorių sąjunga (LKS), Lietuvos muzikos informacijos centru (LMIC), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), Vilniaus Goethe’s institutu, planuoja ir rengia tarptautinius projektus, bendradarbiauja su įrašų leidybos kompanijomis.
Organizatorius – Lietuvos ansamblių tinklas „LENsemble“
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba (LTKT)
Projekto partneris – Kintų muzikos festivalis
Jei, anot Johno Cage’o, absoliuti tyla neegzistuoja, galbūt jos koncepciją iš dalies atliepia erdvės kategorija? Tiek tyla, tiek erdvė – santykiniai dydžiai, kurių ãpimtis nusako situacija ir kontekstas. Tiesa, svarbu neužmiršti ir biologiniais, fiziniais ar net kosminiais masteliais nusakomo laiko matmens. Pasitelkę erdvės ir laiko kategorijas koordinačių sistemoje galime lokalizuoti tašką – menamą klausytoją. Tačiau abstraktus taškas taip ir liktų įstrigęs tarp dviejų ašių kybančiame metafiziniame voratinklyje, jei ne kūrėjų pastangos ištraukti mus iš kasdienybės verpetų. Tokiais žodžiais būtų galima nusakyti šių dienų italų kompozitoriaus Salvatore Sciarrino (g. 1947) kūrybą, kurioje tylos idealas susilieja į erdvės, laiko ir akustinės percepcijos dermę. Nors mūsų krašte kompozitoriaus muzika skamba gana retai, vis dėlto jis – vienas daugiausiai atliekamų šių dienų italų kompozitorių.
Į Salvatore Sciarrino kūrybą galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, tai – radikali muzika, permąstanti atlikimo konvencijas, kita vertus, tai tam tikra praeities archeologija ar egzegezė, pasitelkianti tradicinius instrumentus ir atpažįstamas raiškos priemones (pavyzdžiui, styginių instrumentų faktūras, ateinančias iš romantizmo repertuaro). Rekontekstualizuojant ir transformuojant tai, kas įprasta, kompozitorius kuria individualų žodyną, išsiskiriantį šiuolaikinės muzikos repertuare. Modernumo ir archajiškumo santykį savo kūryboje kompozitorius apibūdina štai taip: „Pirmasis – sąsaja su klasikine muzika, yra ypač svarbus man kaip dėstytojui. Nes dėstytojaudamas, galima sakyti, pamokslauju klasikinę muziką. Tačiau kaip kompozitorius peržengiu jos ribas, ir šį savo siekį priartėti prie muzikos apibūdinčiau ne kaip archajišką, o kaip pirmykštį. Tai noras patirti pirmykštę instrumento esmę, sakyčiau, netgi antropologiniu požiūriu. Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad tai nėra iki galo įmanoma, nes instrumentas jau egzistuoja ir kaip tradicijos dalis. Pats jo buvimas sąlygojamas daugybės tradicijos elementų: kūrinių, kompozitorių.“
Plačiau apie S. Sciarrino kūrybą kviečiame susipažinti J. Jačėnaitės straipsnyje, kuriame pateikiamas K. Bubnelio pokalbis su S. Sciarrino, vykęs 2022 m. lapkritį: